Lonavala ir Mumbajus: netikėtumai prasideda

Lonavala ir Mumbajus: netikėtumai prasideda

Kelionė iš Hampio į Lonavalą praėjo pakankamai sklandžiai. Traukinyje susipažinome su šeima, vykstančią namo iš atostogų pietų Indijoje. Maloniai pasišnekučiavome, nors kartais būdavo sunku suprasti, ką jie sako. Nemažai kalbėjomės apie indiškas tradicijas ir kultūrą. Sužinoję, kad esame vedę, greitai buvome paklausti, ar mūsų santuoka yra iš meilės. Pasirodo, mūsų traukinio bendrakeleiviams viską suorganizavo tėvai. Be kita ko, jie dar ir artimi giminaičiai! Indijoje yra labai įprasta, kad tėvai organizuoja vestuves bei suranda sūnums ar dukroms reikiamą partnerį.

Vis daugiau bendraudami su vietiniais pastebėjome, kad indai kitaip supranta žmogaus asmeninę erdvę ir gali netikėtai pradėti klausinėti gan asmeniškų dalykų. Pavyzdžiui, kiek uždirbi ar ką veikia tavo tėvai. Gali paimti tavo asmeninį daiktą ir jį neatsiklausus pradėti apžiūrinėti. Ši komiška situacija nutiko Žymantui, kuris padėjo knygą šalia savęs. Mūsų bendrakeleivis knygą pasiėmė, paskaitė pradžią, po to pabaigą, galiausiai knygą padėjo ten, kur rado 🙂

Žymanto užfiksuotas kadras mums visiems sėdint traukinyje (kadras telefonu)

Į Lonavalos stotį atvykome ketvirtą ryto. Buvome labai mieguisti, lauke šalta, laukėme stotyje, kada prašviesės, kad galėtume papusryčiauti (ačiū, McDonalds) ir nusigauti iki savo hostelio. Užsiregsitravimas hostelyje užtruko dvi valandas (!), kadangi mes, atvykėliai turistautojai, turėjome užpildyti begalės popiergalių: parodyti savo vizų bei pasų kopijas, pasirašyti į keistas knygas, visą informaciją vėl užpildyti internetiniame puslapyje, kuris užlūžo du kartus… Taigi, svajoję apie lovą ir poilsį, buvome tikrų tikriausiai iškankinti hostelio administracijos.

Po Hampio atvykę į Lonavalą supratome, kokią šilumą turėjome! Nors Lonavaloje švietė saulė, visgi ryte ir vakare prireikė kojinių bei megztuko. Va taip va Ugnė žengė į McDonalds (kadras telefonu)
Lonavala ir spalvoti namukai
Lonavaloje užtikome parką
Vaikštinėdami po parkelį sutikome šeimą, kuri paprašė, kad nusifotografuotumėm su jų vaikiuku
Šiek tiek kalvų

Lonavala yra paprastas miestelis, tačiau labai populiari atostogų vieta tarp vietinių gyventojų. Užsienio turistams nėra čia ką veikti, nors pavalgyti skanių vietų suradome 🙂 Taip pat čia, Lonavaloje, gėrėme skaniausią chai arbatą! Šio miesto mes visai neplanavome aplankyti. Tiesą sakant, net nežinojome, kad toks egzistuoja. Nutarėm užsukti į Lonavalą, nes buvome suplanavę susitikti su draugu Darshan iš šiaurės Indijos, kadangi jis čia atvažiavo praleisti savaitgalio. Mum taip pat Lonavala buvo patogi vieta tęsiant kelionę šiaurinės Indijos link. Su Darshan susirašinėjom dar prieš atvykstant į šalį, jis mums padėjo nusipirkti traukinių bilietus ir suteikė praktiškos informacijos, kurios prireikė pačioje kelionės pradžioje.

Šis vyrukas minėjo, kad gaminti arbatą yra jo hobis. Už du puodelius sumokėjom viso labo 10rs (0,13 eur)
Pozuotojas
Su mūsų bičiuliu Darshan susitikome vakare. Jis mus apšviesdavo įvairiais su Indija susijusiais klausimais (kadras telefonu)

Palikę Lonavalą išvykome į Mumbajų, kur vakare turėjome vykti traukiniu į šiaurę – į Džaipurą (Jaipur). Mumbajuje pabuvojome 5 valandas, tačiau dėl didelio karščio ir mūsų mantos tingėjome keliauti dairytis po miestą. Dar būdami Goa, Margao mieste, nuėjome nusipirkti vietinę SIM kortelę, kad turėtume internetą ir ryšį su pasauliu (čia su WIFI yra didelių problemų). Mūsų kortelė turėjo būti aktyvuota per 24 valandas, bet praėjus savaitei vis dar neturėjom nei ryšio, nei interneto. Suradę Mumbajuje netoli traukinių stoties mobiliojo ryšio saloną Airtel, labai apsidžiaugėme. Pagaliau galėsime sužinoti, kodėl mūsų kortelė neveikė visą šį laiką! Deja, sulaukėme prastų žinių: mus apgavo. Darbuotojas, žadėjęs aktyvuoti kortelę, tiesiog to nepadarė ir pasiėmė mūsų pinigus! Viskas įvyko oficialiame salone, plano kaina: 500 rupijų. Už tiek galima ne tik sočiai pavalgyti 2 žmonėms, bet ir sumokėti už nakvynę. Teko vėl pirkti naują SIM kortelę, tačiau šį kartą darbuotojas prie mūsų akių ją aktyvavo ir neužilgo galėjome džiaugtis internetu.

Žymantas tvarko SIM kortelės reikalus

Tačiau mūsų nuotykiai dar nesibaigia… Jau nusprendus ieškoti naktinio traukinio iš Mumbajaus į Džaipurą, niekaip nepavyko sužinoti savo vietų. Ant bilieto buvo parašyta Waiting list, o tai reiškia, kad mes esame tik laukančiųjų sąraše. Tokiame sąraše buvome kelis kartus, bet visada sužinodavom savo vietas prieš lipant į reikiamą traukinį. Iki dabar 😀 Pasikalbėję su kontrolieriumi supratome, kad šis traukinys yra visiškai pilnas, o savo vietas sužinosime nebent po kelių valandų (galbūt atsiras laisvų vietų). Nusiminę ir sutrikę atsisėdome belenkur. Žinojome, kad kai žmonės norės gultis į savo lovas, jiems turėsime jas užleisti. Pavažiavę valandą prisistatė ir vietų savininkai.  Maloni pagyvenusių vyrų džainistų kompanija, keliaujanti atlikti apeigas į šventyklą Radžasthane. Su jais susibendravome, taip pat papasakojome apie savo nelaimę. Maloniai nustebome, kai jie lakstė iš vieno vagono į kitą ir klausinėjo aplinkinių, galbūt yra kokia laisva ir neužimta vieta 🙂 Nežinioje pralaukę 4 valandas ir besiruošiant gultis į miegmaišius ant žemės gavome vieną laisvą gultą, kuriame vos sutilpę dviese galėjome pamiegoti iki 5 ryto (gultas jau buvo užrezervuotas naujai įlipantiems žmonėms). Taigi atsikėlę vėl turėjome pakeisti vietą, kurioje jau galėjome pamiegoti iki kelionės pabaigos.

Traukinyje į Džaipurą
Laukiam naujienų
Sleeper class

Be kita ko, kad neturėjome pastovios vietos pamiegoti, jautėme stiprų kanalizacijos kvapą bei didžiulį kratymą, mes visą naktį girdėjome knarkimo ir vėmimo garsus. Bet kas keisčiausia – visai neblogai išsimiegojome 😀 Atvykę į Džaipurą ir išgėrę rytinės chai turėjome vėl jėgų tęsti kelionę 🙂

 

Iki!

Ugnė ir Žymantas

Leave a Reply

Your email address will not be published.