Šiaurės Indija: Džaipuro chaosas ir spalvos

Šiaurės Indija: Džaipuro chaosas ir spalvos

Po sunkios mūsų aprašytos kelionės traukiniu galiausiai pasiekėm Džaipurą (Jaipur), kuris vadinamas rausvuoju miestu bei yra laikomas vienu gražiausiu Indijoje. Rausva spalva nudažyti miestą pasirinkta neatsitiktinai. 1876 metais Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija bei Velso princas ruošėsi atvykti į Indiją, taigi Džaipuro maharadža Ram Singh nudažė visą miestą rausva spalva, kad galėtų pasveikinti atvykstančius svečius. Net dabar senamiestyje pastatai turi išlaikyti rausvą spalvą – visa tai yra patvirtinta įstatymu.

Atvykę iškart šokome į vietinį autobusą, kuriuo pasiekėme mūsų globėjo Pušpendros darbo vietą. Jį susiradome per couchsurfing tinklapį, kuriame jis mus maloniai sutiko priglausti porai naktų. Pušas yra tikras maharadža verslininkas. Tarp daug verslų, kuriuos jis turi, didžiausią pelną atneša pagrindinis – Eleday. Tai turistams skirtos pramogos su drambliais, kurių jis turi apie 30. Didelėje Eleday erdvėje buvo keletas namukų, o viename iš jų, ūkiniam pastatėlyje, ir buvo paskirtas kambarėlis mums pernakvoti.

Vaizdas iš kambario

Kai tik atvykome, šiek tiek sutrikome ir pagalvojome, ar nereikėtų apsisukti ir ieškoti nakvynės kur kitur. Prie Eleday ofiso stovėjo prabangūs motociklai, o užėję į vidų užklupome išgerinėjančią kompaniją, tarp kurios buvo ir uniformuotas pareigūnas. Pušas iš pradžių irgi neatrodė labai patikimas. Apsirengęs prabangų, bet nešvarų kostiumą ir užsirietęs ūsus – tarsi aukštuomenės veikėjas – šlubuodamas atėjo su mumis pasikalbėti. Šiek tiek pabendravę jis mus nusivedė į kambarį, kuriame galėjome apsistoti. Kambarys tvarkingas ir jaukus, mat jis čia tokius kaip mes jau priiminėja ne vienerius metus. Vakarais mes būdavome palikti vieni, kadangi pats Pušas gyvena kitoje miesto dalyje.

Nedrąsiai glostėme dramblius
Drąsuolis Žymantas truputėlį bijo

Vakarop nusprendėme pasivaikštinėti po apylinkes bei paieškoti skanaus maisto mūsų pilvams. Ten, kur gyvenome, niekur negalėjome pamatyti restorano, tačiau mums šį kartą labai pasisekė, nes grįžome namo visiškai persivalgę – mes papuolėme į indiškas vestuves! Tik įžengę į šventę prie mūsų iškart prisistatė nuotakos brolis. Jis mus supažindino su savo draugais ir giminėmis, aprodė vestuvių puotos teritoriją. Suteikėme didžiulę pramogą dalyviams, mat pamatę mus visi puolė darytis selfius, jei tik šalia turėjo išmanųjį telefoną. Gavome paragauti skaniausių patiekalų, kol galiausiai persivalgėme, o maistą vis dar nešė ir nešė. Visi norėjo, kad paragautume viską iš eilės 🙂 Iš tikrųjų, svetingumas tikrai neapsakytas!

Pasodinti prie stalų ragavome labai skanių indiškų patiekalų (kadras telefonu)

Pačios vestuvės absurdiškai didelės ir brangios. Žmonių apie 2000, susipažinome net su nuotakos antros eilės pusseserės bendraklasiais! Maisto begalės, virėjų, padavėjų turbūt koks 100. Sužinojome, kad tokios vestuvės kainuoja apie 150 tūkstančių eurų (!), o artimiausi šeimos nariai išleidžia visas gyvenimo santaupas arba ima net paskolas visam gyvenimui. Manoma, kad kuo didesnes vestuves iškelsi, tuo naujoje šeimoje labiau bus vertinama ir gerbiama nuotaka. Dovanų jaunieji gavo irgi neblogų: baldai, viryklė, šaldytuvas, visokiausių kombainų, siuvimo mašiną, taip pat naujutėlaitį motociklą. Viskas buvo sudėta pačioje šventės erdvėje, atrodė tikrai įspūdingas kalnas! Kai papasakojome šitą įvykį Pušui, jis užsiminė, kad pats yra dovanojęs naują automobilį seseriai vestuvių proga. Visgi pripažino, kad tokia suma yra absurdiškai didelė, juk už tiek pinigų ir po pasaulį gali pakeliauti. Labai gaila, kad vestuvėse turėjom tik telefonus (fotoaparatas buvo išsikrovęs). Gal kada nusišypsos sėkmė ir vėl pakliūsime į vietines vestuves 🙂 Gruodžio mėnesį čia, Indijoje, yra tikras vestuvių bumas!

Vestuvėse visi darėsi selfius su mumis (kadras telefonu)

Kadangi mūsų globėjas iš couchsurferio parūpino mums namus netoli Džaipuro Amer forto, įrašyto į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nusprendėme kitą dieną į karališkuosius rūmus užsukti ir patyrinėti juos atidžiau. Amer fortas (dar vadinamas ir Amber rūmais), pastatytas XVI amžiuje, kasmet vis daugiau pritraukia turistų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Amer fortas buvo Kačvahų giminės klano ir jų šeimų rezidencija, o miestas Amer ilgą laiką buvo jų karalystės sostinė, kol XVIII amžiuje maharadža Jai Singh II neįkūrė sostinės Džaipuro. Šiuose rūmuose susipina hindu bei musulmoniški stiliaus elementai, o pačiam fortui reikėtų paskirti bent jau vieną  dieną, norint nuoširdžiai viską apžiūrėti iš eilės. 

Amer fortas
Vaikštinėdami šioje vietoje matėme tik šunis
Paprašėme indų poros, kad mus nufotografuotų
Amer forto detalės
Ugnės menas

Vėliau susiradę hostelį netoli traukinių stoties ir arčiau senamiesčio, galėjome daugiau pavaikštinėti po Džaipuro didijį turgų, įsikūrusi centre. Aplankę Indijoje ne vieną turgavietę galime drąsiai pasakyti, jog šis mums buvo pats didžiausias ir aiškiausias. Turgus (bazaar) yra suskirstytas į 5 dalis: tradicinių Džaipuro dirbinių, juvelyrikos, namų apyvokos, meno dirbinių, tekstilės ir baldų turgavietes. Šiose turgaus dalyse galima klaidžioti kiek tik širdis geidžia, o kur dar maisto prekystaliai ir prieskoniai! Prisižiūrėjome nuostabiausių grožių, spalvos ir kvapai tiesiog gundė viską pirkti iš eilės. Žinoma, šiuose bazzar reikėtų jau turėti derėjimosi meno patirties, kad išeitų prekes nusipikrti už protingą kainą. Senamiestyje vaikštinėdami grožėjomės rausvuoju architektūros palikimu, o vienas iš mums labiausiai patikusių – Hawa Mahal (lietuviškai vadinamas Vėjų rūmais). Šie rūmai buvo pastatyti XVIII amžiuje karališkosios šeimos moterims, kurios galėdavo iš rūmų stebėti gatvėje vykstančias procesijas bei renginius, nebijant, kad jas kas pamatys. 

Gražūs išsiuvinėti indiški drabužiai. Tokiuose vietose matėme ne vieną būsimą nuotaką, kuri rinkosi ir matavosi drabužius savo vestuvių dienai
Vaisių pardavėjas. Beje, Indijoje senimas dažo plaukus henna dažais raudonai arba ryškia oranžine spalva. Tikima, kad tai stiprina plaukus
Turguje galima rasti visko: čili prieskonių ar makaronų
Hawa Mahal
Visi senamiestyje esantys pastatai turi būti rausvos spalvos bei išlaikyti dešimtmečius puoselėjamą stilistiką
Vartai į senąjį Džaipurą – senamiestį

Dar nė viename mieste nematėme tiek daug dramblių, kupranugarių ir arklių! Tarsi esi pakliuvęs į senovės Persiją, o spalvos, architektūra, kraštovaizdis tik sustriprina šį įspūdį. Palmių čia nebematyti, Džaipurą supa kalnai bei smėlingos vietovės. Rytai ir naktys vėsūs, vis dažniau prisimename Indijos pietų šilumą. Beje, Džaipure pajutome, ką reiškia gyventi mieste, apgaubtame smogo. Nesimato net netoliese esančių namų ir tik įdienojus atsiranda vis ryškiau matomas horizontas. Važiuoti gatve yra tikras išbandymas ne tik dėl begalės mašinų ar chaotiško eismo, bet ir dėl išmetamųjų dujų taršos, nuo kurios tenka tik kosėti. Džaipurą paliekame ankstų rytą ir leidžiamės vėl į kelionę traukiniu  – mūsų laukia amžinasis meilės simbolis Taj Mahal.

 

Su šiltais linkėjimais,

Ugnė ir Žymantas

2 thoughts on “Šiaurės Indija: Džaipuro chaosas ir spalvos

Leave a Reply

Your email address will not be published.