Šventasis Indijos miestas prie Gango upės

Šventasis Indijos miestas prie Gango upės

Šventasis hinduistų miestas Varanasis buvo mūsų paskutinė stotelė Indijoje, nes po to planavome vykti tiesiai į Nepalą. Mūsų fantazijos apie vakarietiškai atrodantį miestą eilinį kartą subliuško, nes tik atvykę supratome, kad Varanasis visiškai nesiskiria nuo mūsų kitų aplankytų Indijos vietovių. Nėra šaligatvių, kuriais galima tiesiog pasivaikščioti, karvės ir šunėkai laksto visur aplinkui, pypsinimo garsų tiek daug, kad atrodo, tuoj ausų būgneliai sporgs, o kur dar išmaldų prašytojai…Tik išlipus iš traukinio mus pasitiko gausybė tuk tuko vairuotojų, kurie siūlė savo kosmines kainas. Šiek tiek paėjus ir neparodžius susidomėjimo kaina nukrito du kartus, o mes pasiūlydami dar mažesnę kainą sulaukėme tik vairuotojų juoko, sakė – neįmanoma, bet galiausiai vienam šaukiant okay okay come mes supratome, kad visgi visai neblogai pramokom derėjimosi meno 🙂 Kad taip būtume sugebėję pirmomis dienomis! 

Įprasta gatvė pasivaikščiojimui

Varanasis pritraukia be galo daug piligrimų, kurie nori nuplauti savo gyvenimo nuodėmes šventajame vandenyje – Gango upėje – ar vietinių indų, kurie nori kremuoti savo artimuosius, tad miestas tikrai užterštas ir sausakimšas. Gyvenome Varanasi senamiestyje, kuris, tiesą sakant, mums buvo tikras labirintas. Daug mažų ir siaurų gatvelių, kurios atrodo visos panašios, nemažai šventyklėlių ir gyvūnų. Gatvelėse reikėjo judėti atsargiai, nes motociklininkai drąsiai lekia į žmonių minią, o kur dar karvių pyragai kas 5 metrus ar jos pačios, pro kurias po Žymanto susidūrimo stengiamės apeiti lanku. Žodžiu, dairytis tikrai reikia 🙂 

Bevaikštant gatvelėmis
Dievai ant sienų

Šventasis miestas žymus dėl savo gatų (ghat) – laiptų į upę Gangą. Skaičiuojama, kad jų yra apie 80. Dauguma yra naudojami kaip prausimosi vietos, bet yra ir gatų, kuriuose kremuojami kūnai. Pirmąjį vakarą nuėjome prie pagrindinio – Dashashwamedh gato. Jame vyko hinduistinės ugnies apeigos (ganga aarti),  kurias lydėjo maldos, muzika bei smilkalai. Šiose vietose galima pamatyti vietinį, besimaudantį upėje, plaunantį drabužius, pardavinėjantį gėles, siūlantį masažo paslaugas ar užsiiminėjantį jogą.

Ganga aarti
Gatas iš valties
Rytais Varanasi tikrai vėsu, bet tai nesutrukdo tikinčiajam nusiprausti Gango upėje

Vieną vakarą nusprendėme nusigauti iki Manikarnikos gato, kuriame deginami mirusieji. Vaizdas tikrai įspūdingas – daug išmėtytų laužų, prie kurių stovi artimieji ir laukia, kada bus atneštas jų šeimos nario kūnas. Beje, prie laužų stovi tik vyrai, moterims įeiti draudžiama, nes manoma, jog jų sielos per trapios tokiam reginiui. Per dieną čia sudeginama apie 80-100 kūnų, deginimas vyksta be pertraukų. Šalia laužų pilna šunų, kurie tik ir laukia, kada galės nugriebti keptos mėsos gabaliuką. Nors ir stovėjome arti laužų, jokių kvapų nejutome, nes malkos yra aptepamos ghee sviestu, taip pat ant jų yra paberiama santalmedžio miltelių, padedama smilkalų. Kiekvienam mirusiajam yra sukraunamas naujas laužas ir jis uždegamas tik tada, kai kūnas yra paguldytas ant jo. Vieno kūno sudeginimo kaina gali svyruoti. Tai priklauso nuo to, kokios malkos yra naudojamos ir kokį malkų kiekį gali sau leisti mirusiojo šeima. Pasitaiko ir tokių, kurie išgali nusipirkti tik sudžiūvusio karvės mėšlo. Dažnai tokie kūnai būna nepilnai sudegę, bet jie vis tiek yra metami į Gango upę, kuri jau seniai yra laikoma viena iš labiausiai užterštų upių pasaulyje.

Manikarnikos gatas

Sudeginimas Varanasi yra labai svarbus hindu religijoje: būtent šioje vietoje žmogus gali išvaduoti savo sielą iš atgimimo ir mirties rato bei pasiekti mokšą. Ritualus lydį daug niuansų ir jie turi būti atlikti nepriekaištingai, kitaip siela neberas savo kelio į pomirtinį pasaulį ir vėl atgims kitame kūne. Tikima, kad mirtis yra užkrečiama, taigi liesti numirusiojo kūną gali tik ‘’nelečiamieji’’ – žmonės, kurie nepriklauso jokiai kastai Indijoje. Fotografuoti mes galėjome tik iš valties, nes dėl pagarbos mirusiesiems nėra rekomenduojama pleškinti nuotraukų būnant Manikarnikos gate.

Įnešamas kūnas
Žvejoja Gango upėje

Indijoje mums sunkiai sekėsi pajusti artėjančią švenčių nuotaiką, tad nusprendėme patys ją susikurti ir šiek tiek šventėms pasiruošti. Žymantas nutarė nebeauginti kalėdų senio barzdos ir apsiskuto pas vietinį gatvės barzdaskutį. Be kita ko, barzdaskutis jam padarė ir veido masažą – veidas po to buvo kaip kūdikėlio. Ugnė norėjo pasigražinti tradicine moterų puošmena Indijoje – mehndi (dar kitaip vadinama henna). Suradome moterį, kuri šiuo menu užsiima jau 15 metų ir yra atidariusi savo studijėlę. Ji mums papasakojo, kaip sunku moteriai Indijoje pradėti savo verslą. Pirmus kelis metus buvo labai sunku, daug žmonių šaipėsi ir niekas nepriėme jos veiklos rimtai. Jau ruošėsi viską mesti, tačiau moteris pasakojo, kad ją labai palaikė vyras. Dabar ji turi nemažai klientų, atvažiuoja vietiniai pasipuošti prieš vestuves ar kitas svarbias šventes.

Salone
Daroma henna

Paliekant Indiją užplūsta dviprasmiški jausmai. Mums kartais taip atsibosdavo vietinių įkyrumas, konservatyvumas, nepagarba, dvigubi užsieniečiams taikomi standartai, nešvara ir smarvė, kad, atrodo, tuojaus pirksim bilietus ir lėksim iš ten. Iš kitos pusės negalime meluoti – Indija turi savitumo, kuris mums tikrai patiko. Ar grįšime kada į šiaurės Indiją, galime tik spėlioti, bet apie pietines valstijas karts nuo karto pasvajojame 🙂

Gražių švenčių!

Ugnė ir Žymantas

Comments are closed.