Meilė iš pirmo žvilgsnio

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Taip. Mes apie Balį. Įsimylėjome stipriai. Žmonės, šventyklos, skulptūros, jūra ir palmės – viskas mus žavėjo šioje Indonezijos saloje. Žinoma, pradžių pradžioje apturėjome iššūkių. Tik nusileidus oro uoste mus užpuolė įvairiausio plauko taksistai, siūlantys beprotiškas kainas. Balyje buvo priimta, kad Uber, Grab bei panašios transporto įmonės negali vežioti turistų, pavyzdžiui, prie oro uosto ar Ubud miestelyje. Kodėl? O todėl, kad Uber bei Grab iškraipo kainas, siūlydami pavežėjimo paslaugas pigesnes. Mums tokia praktikuojama sistema pasirodė be galo juokinga, juolab, kad daugelis taksistų tiesiog sėdi ant šaligatvių ir šūkalioja kiekvienam sutiktajam taksi taksi arba sekioja iš paskos ir burbuliuoja, kad vienintelis transportas – tik jų, jų ir dar kartą jų. Žodžiu, mafija karaliauja, bet mes, mažo biudžeto keliautojai, vis tiek pasiekėme savo. Teko pavargti, kol išsikvietėme Grab mašiniuką, kad mus nuveštų į Ubudą – pirmąjį miestelį, kuriame nusprendėme apsistoti. Visgi atvažiavome už dvigubai mažesnę kainą nei siūlė šaunieji taksi vairuotojai. Sutaupytas euras – uždirbtas euras.  Valio!

Važiuojame su Grab į Ubudą

Ubudas labai žalias ir jaukus miestelis, kuriame karaliauja įvairiausios vegetariškos/veganiškos kavinės. Miestelyje daug meno, juvelyrikos parduotuvėlių. Vaikščiodami gatvelėmis gali seilės varvėti nuo gausybės grožių, interjero detalių, kurių tik ir norisi prisikrauti į lagaminus. Mes apsigyvenome kiek tolėliau už Ubudo. Priešais plytėjo ryžių laukai, dirbo vietiniai baliniečiai. Labai džiaugėmės savo sprendimu, nes vaizdas įdomesnis, daugiau ramybės nei miestelyje, kuriame vakarais apstu turistų ir garsų. O mes juk keliavome net ne sezono metu! Išsinuomavome mažą kotedžiuką, o keliaudami penkis mėnesius po Aziją išsiilgome savo virtuvėlės 🙂 Ne tik gali pasigaminti išsiilgtų valgių, bet ir išgerti skanios kavos ar arbatos verandoje.

Vietinis dirba laukuose
Prie pat kotedžiuko bananai augo
Ir gražių skulptūrų aplink buvo

Ubudo apylinkėse nuvažiavome į netoliese esančius krioklius, buvome prie jūros, kur pirmą kartą išvydome juodą smėlį bei aplankėme nuostabią Lempuyang šventyklą. Negalėjome praleisti ir tradicinių balinietiškų šokių – Kečak. Šiame pasirodyme nėra jokių instrumentų, bet ratu susėdę vyrai sukuria ritmingą muziką savo balsais. Kečak yra paremtas hindu epu Ramayana, kuriame kovoja gėris ir blogis.  Šį šokį mes jau buvome regėję dokumentiniame filme „Baraka“, tačiau tada net neįsivaizdavome, kuriame pasaulio krašte jis galėjo būti nufilmuotas. Pamatę jį gyvai pasisėmėme įkvėpimo ir labiau pažinome mistišką ir be galo gražią Balio kultūrą.

Ištrauką iš filmo„Baraka“, kuriame įamžintas Kečak šokis, galite pamatyti paspaudę čia.

Akrobatas
Paplūdimyje buvo tik keli vietiniai ir mes. Visai neblogai, tiesa?
Pozuoja
Lempuyang šventykla
Kečak pasirodymas prasideda
Kečak pasirodymas prasideda I
Kečak pasirodymas prasideda II

Daug gerų atsiliepimų girdėdami patraukėme į Gili salas. Viskas vyko spontaniškai, neturėjome jokių bilietų, tad nusiderėję patraukėme su laivu į Gili Trawangan. Tokio žydro vandens nesamę niekur regėję, o jau vandens šiltumas! Mes būtume buvę nieko prieš už šaltesnį vandenį, nes kaitinant saulei norėdavosi labiau atsigaivinti 🙂 Snorklinome, plaukiojome, grožėjomės saulėlydžiu – žodžiu, bandėme pajusti mažos salelės būtį. Pirmomis dienomis taip nukepėme, kad į lauką nelabai norėjosi išeiti, o išsinuomavę kambariuką tik su ventiliatoriumi labai pasigailėjome. Lauke karšta, namie karšta, nėra kur dėtis. Savo kelionę Gili Trawangan saloje sutrumpinome ir grįžome į Balį, kurio labai išsiilgome. Norime būti atviri: Balis mums labiau patiko nei Gili. Jei dar kartą sugrįžtumėme į Balį, Gili saloms laiko tikrai neskirtume. Turistų daugiau nei Balyje, o vietinius ant pirštų gali suskaičiuoti. Žinoma, rytiniai gaidžių giedojimai ir mečečių šaukimai melstis nepadėjo mums nei atsipalaiduoti, nei išsimiegoti.

Snorklindami matėme du didelius vėžlius ir daug mažų žuvyčių
Po pietų tiek Balyje, tiek Gili nusėda vanduo, taigi daugelis vaikštinėja sau po žolynus ar jodinėja arkliais
Vietiniai vaikai
Gili T saloje vietos užteks visiems

Sunku patikėti, kad Balyje praėjo mėnesis, o išvažiuoti tuojuos reikės. Visai nesinorėjo išvykti, tiek dar neaplankytų vietų buvo…Galvojome prasitęsti vizą, bet arba reikėtų išvykti iš Indonezijos – taigi reikėtų pirkti lėktuvo bilietus, arba nemažai mokėti už praleistas dienas Balyje jau vizai pasibaigus. Su mintimi grįžti kitą kartą nusprendėme keliauti toliau. Beje, paskutinę mūsų Balio dieną išbandėme surfinimą. Ko jau tikrai nesitikėjome – kad šitaip gali būti smagu ir įdomu! Kritom į vandenį šimtus kartų, prigėrėme sūraus vandens, nusibrozdinome kelius, net pūslelės pas Ugnę ant pirštų atsirado…Pavargome labai, bet tikrai verta. Išbandykite 🙂

Surfinome Kutos paplūdimyje. Turistų ten daug, taigi ir įvairiausio plauko prekiautojų aplink sukiojasi. Vieni masažą padaryti gali, kiti supinti kasytes. Ramybės nedaug, bet į Kutą atvažiavome ne ramybės ieškoti
Prisiderino
Jaunuoliai dažniausiai turi savo banglenčių versliuką bei dirba instruktoriais

Paskutinė mūsų stotelė – Hong Kongas. Ten praleidome kelias dienas vaikštinėdami po miestą, šiek tiek aplankėme miesto įžymybių, valgėme tradicinę kinų Wonton sriubą bei skanius hongkongietiškus vaflius. Niam! Buvo visai smagu, bet didelė drėgmė (80-90%) taip pakirsdavo mus, kad jausdavomės visada be galo išvargę… Visgi turėdami atgalinius bilietus namo žinojome, kad pakentėti liko visai nedaug 🙂

AČIŪ visiems, kurie skaitėte, kuriems buvo įdomu, kurie keliavo kartu su mumis 🙂

Su paskutiniu įrašu gražaus linkėdami,

Ugnė ir Žymantas

 

Leave a Reply

Your email address will not be published.