Malaizijos karštyje

Malaizijos karštyje

Malaizijoje nuo senų laikų gyvena malajai, kinai ir indai. Siekdami išsaugoti savo tapatybę, tradicijas ir kultūrą, šios etninės grupės retai kada maišosi tarpusavyje. Kinai tuokiasi su kinais, indai su indais, o malajai su savais. Be kita ko, skiriasi šių gyventojų išpažįstama religija. Vyrauja islamas, budizmas ir hinduizmas. Įdomu, bet tuo pačiu būdavo labai keista vaikštinėti Malaizijos gatvėmis, matyti moteris, dėvinčias hidžabus ar burkas, girdėti iš mečečių kvietimus melstis. Niekada nesame keliavę po musulmonišką valstybę, taigi nežinojome, ko tikėtis. Keliaudami po šalį nesijautėme suvaržyti, vietiniai malonūs, puikiai šneka angliškai, vis dar jaučiama britų įtaka (šalis priklausė Didžiajai Britanijai). Žmonės naudoja britiškus kištukus, eismas vyksta kaire kelio puse, važinėja dviaukščiai autobusai. Eismas tvarkingas, nauji automobiliai, didelės gatvės, šviesoforai. Motorolerių labai nedaug, taigi kelias dienas buvo keista matyti tokį tvarkingą ir ramų eismą 🙂 Visgi norime būti atviri. Malaizijoje keliauti sekėsi labai sunkiai. Didelis karštis ir drėgmė mus tiesiog varė iš proto, o duše apsilankyti tekdavo ne vieną sykį per dieną. Tik spėk išeiti, jau, žiūrėk, visas šlapias. Nors jau pripratome prie šilto klimato, čia mums jo buvo per daug…

Merdekos aikštė
Gatvės maisto galima gauti ir Malaizijoje

Sostinė Kvala Lumpūras (Kuala Lumpur) yra tikra prekybos centrų meka. Ką jau mėgsta malajai, tai apsipirkinėti ir pabūti vėsioje patalpoje. Modernių prekybos centrų ant kiekvieno kampo, vienas už kitą didesni. Kai kuriuos iš jų net jungia uždara gatvė, skirta pėstiesiems, arba galima privažiuoti su metro ir laiptais užkilti į prekybos centrą. Žodžiu, viskas naujoviškai pritaikyta taip, kad žmogus nekaistų lauko karštyje ir sau maloniai praleistų laiką apsipirkinėdamas. Kai karštį pakelti būdavo nebeįmanoma, patys lįsdavome į prekybcentrius atsivėsinti. Vieną dieną išsikrapštėme apžiūrėti Batu uolos, kuriai, kaip teigiama, apie 400 milijonų metų, o šalia stovinti didžiulė hindu dievo Murugano statula pritraukia ne tik vakariečius, bet ir vietinius indus.  Po turistinių vietų apsilankymo daugiau kelti kojos į lauką nebenorėjome. 

Petronas bokštai dvyniai – Malaizijos simbolis. Buvo aukščiausi pasaulyje, kol jų neaplenkė dangoraižis Taipei 101 Taivane
Gal norite apsipirkti?
Laiptai į uolą ir Muruganas
Batu uoloje
Vietos gyventojos

Gatvės menu garsėjantis Džordžtaunas (Georgetown) puošia įvairių menininkų dirbinius ant sienų. Vieni žymiausių darbų – lietuvių gatvės menininko Ernesto Zacharevičiaus darbai. Sienų tapyba šiame mieste yra pagrindinis turizmo traukos objektas. Čia galima užsisakyti turą, kuris praveš apžiūrėti pagrindinių darbų, nusipirkti visokių pakabukų ar maikučių su menininkų darbais. Mes atlaikę karštį viską apžiūrėjome per vieną dieną ir labai džiaugiamės, kad tautiečio kūrybos galima pamatyti taip toli, kitame pasaulio krašte. Be to, čia turbūt vienintelė vieta Azijoje, kurioje tiek daug žmonių žinojo, kad apskritai egzistuoja tokia valstybė kaip Lietuva 🙂 Apvaikčioję nedidelį Džordžtauno senamiestį patraukėme į „Mažosios Indijos“ kvartalą, kuriame grojo muzika, ant sienų kabojo bolivudo filmų plakatai, sklido smilkalų kvapas. Gatvės daug švaresnės, jokių karvių ir lakstančių šunų. Juokavome, kad pati švariausia vieta Indijoje neprilygtų šiam rajonui. Po mūsų apsinuodijimo apie indišką maistą net galvoti nesinorėdavo, bet čia restoranų švarumas tikrai nekėlė blogų prisiminimų, o jei jau esame indų kvartale, kodėl vėl ko neparagavus? Žymantas užsisakė savo mylimo pav bhaji (bandelė ir daržovių karis), o Ugnė bulvių, kurių seniai buvo išsiilgusi. Skonis truputėlį apvylė, taigi tuo kartu indiškojo maisto paieškos ir pasibaigė.

Ko gero, žymiausias E. Zacharevičiaus kūrinys Džordžtaune
Smilkalų degintoja
Bando paglostyti kacią
Little India
Kokosų pardavėjas

Džordžtaune gyvena labai daug Malaizijos kinų, taigi pas vieną kinų šeimą apsigyvenome ir mes. Buvome pavaišinti kiniška arbata ir „apturėjome“ arbatos gėrimo pradžiamokslį. Namo šeimininkas papasakojo, kaip arbatą paruošti, kiek jos įdėti, o kai jau arbatos užtenka ir jos nebesinori – pabarbenti į stalą. Taip pat išgirdome keistų dalykų, vykstančių šalyje. Pavyzdžiui, Malaizijoje malajams (musulmonams) draudžiama auginti šunį. Iš pradžių galvojome, jog namų šeimininkas juokauja, bet pasitikrinę informaciją internete, supratome, kad tai tikrai tiesa…. Dėl to sujudo Malaizijos kinai, ypač kai artėjant kinų naujiesiems metams (šuns metams), Malaizija priėmė sprendimą nedėti jokio šuns atvaizdo į naujųjų metų dekoracijas, kad neįžeistų malajų musulmonų. Įtampos tarp etninių grupių karts nuo karto atsiranda, todėl nemažai kinų jaunimo išvyksta dirbti į Singapūrą. Ne tik alga didesnė, bet ir kinai Singapūre gyventojų daugumą sudaro. Malaizija, palaikydama ypatingai draugiškus santykius su kitomis musulmoniškomis valstybėmis, vis labiau linksta į radikalias idėjas. Šeimininkas minėjo, jog nemažai malajiečių musulmonių nenoriai nešioja hidžabą, bet spaudimas iš visuomenės  yra per daug didelis, kad jos išdrįstų pasipriešinti. Įdomiai pasišnekučiavome, o tokie pokalbiai visada praturtina žiniomis apie šalį, kurioje keliauji 🙂  Užsidegę susipažinti su naujais žmonėmis, patraukėme į Singapūrą! 

Pietaujame su Kai – namų šeimininko sūnaus žmona. Užsikalbėdami apie gimines, draugus ir emigraciją, Kai prasitarė, kad jos brolis bei dauguma draugų gyvena ir dirba Singapūre
Arbatos gėrimo ceremonija

Singapūre nakvynės kainos mums buvo neįkandamos, todėl pasinaudodami gerų žmonių pagalba apsigyvenome pas merginą Vai. Ji yra kilusi iš Prancūzijos Polonezijos, o Singapūre šiuo metu darbuojasi vieneriems metams. Autobuso kelionė užtruko daug ilgiau nei tikėjomės, todėl į Singapūrą atvykome vėlai vakare, bet tai nesutrukdė mums smagiai pasišnekučiuoti mūsų pirmąją atvykimo dieną. Daug kalbėjomės apie keliones, nes Vai taip pat yra didelė kelionių fanė, apkeliavusi ne vieną Azijos bei Europos valstybę. Singapūras mums daug labiau patiko nei Kvalą Lumpūras (ar Malaizija apskritai). Ar tai oras vėsesnis pasirodė, ar tai veiklos Singapūre daugiau. Ypač mus sužavėjo kiekvieną vakarą vykstantys garso ir šviesų šou (kurie yra dar ir nemokami :)). Žygiavome į „Gardens by the Bay“ parką, kuris labai priminė Avataro pasaulį, o apšvietimas keitėsi grojant muzikai. Įspūdingas ir fontanų pasirodymas, kuris pritraukia daugybę žmonių. Taigi įsitaisę pakraštyje grožėjomės nuostabiu pasirodymu. 

Su Vai
Sena ir nauja
Spėkit, koks čia vaisius?
Futurizmas
Sekmadienis
Avataro pasaulis
Prasideda šviesų šou

Artėjant išvykimui iš Malaizijos supratome vieną dalyką – šalis mums pasirodė nuobodi. Taip, ten viskas labai išvystyta, tvarkinga, maistas nebrangus, bet…nesisekė mums pamėgti bei jaustis gerai šioje šalyje. Nemeluojame, labai norėjome išvykti, taigi pakėlę sparnus į Balio salą, netilpome savo vietose 🙂 Kito įrašo jau laukite iš Indonezijos!

Iki!

Ugnė ir Žymantas

Leave a Reply

Your email address will not be published.