Nuo Kalkutos iki Bankoko

Nuo Kalkutos iki Bankoko

Jau prieš keletą mėnesių buvome nusipirkę lėktuvo bilietą į Tailandą iš Kalkutos, tad po Nepalo teko aplankyti dar vieną Indijos didmiestį. Susispaudę ant vieno gulto traukinyje ir po 25 valandų kelio galiausiai pasiekėme Vakarų Bengalijos sostinę. Nakvynės užsisakę neturėjome, nes tiek Nepale, tiek Indijoje būdavo nesunku atvykus į miestą susirasti gyvenamąją vietą, o dar ir dėl kainos galėdavome pasiderėti. Galvoję, kad ir Kalkutoje viskas eisis kaip per sviestą, likome nuvargę ieškodami hostelių ir vaikščiodami iš vienos vietos į kitą. Kur tik nueidavome, viskas arba užimta, arba mums pasiūlydavo kartoninį kambarį su tarakonais už kosminę kainą. Ačiū, gal kitą kartą. Šiaip ne taip susiradę vietą miesto centre, leidomės apžiūrėti Kalkutos.

Jausmas gatvėse kaip apleistame britų mieste
Populiari transporto priemonė Kalkutoje
Siūlė ir mus ne kartą pavežėti

Kalkutoje nemažai istorinių pastatų, miestas laikomas kultūriniu, politiniu bei Indijos nepriklausomybės judėjimo centru. Apvaikščioję keletą istorinių vietų, mes, žinoma, patraukėme pavalgyti skanaus maisto ir išgerti lasio (jogurtinio gėrimo), kurio buvome išsiilgę. Džiaugėmės vėl galėdami mėgautis šiltais vakarais ir gatvės maistu. Puolėm viską iš eilės ragauti, nes maistas kiekvienoje Indijos vietoje yra skirtingas ir savaip žadinantis apetitą. Dieną prieš išvykstant, nusprendėme pasidaryti sau puotą ir atsisveikinti su indiška virtuve, šįkart valgėme ne gatvės maistą, o nuėjome į populiarų restoraną. Ten užsisakėme Žymanto mėgstamiausią paneer makhani (panyro sūris padaže su riešutais), dar chana masala (avinžirniai padaže) ir naan duonelių, išgėrėme po lasį ir chai arbatos.

Puota

Viskas buvo be galo skanu, tačiau po 5 valandų supratom, kad jausmas vis dar toks, kaip ką tik prisivalgius. Po poros valandų Ugnė pirma atsikratė savo naštos pilve, netruko ateiti ir Žymanto eilė. Kadangi organizmas nespėjo sudoroti blogųjų indiškų bakterijų, pirmą kartą patyrėme, ką reiškia delhi belly (Delio pilvukas). Visgi manome, kad atlaikėme tikrai neblogai – 2 mėnesius valgėme indišką ir nepalietišką gatvės maistą ir nieko! Pagal statistiką apie 70% keliautojų Indijoje apsinuodija per pirmas 2 savaites.

Apturėję sunkią bemiegę naktį, mūsų laukė dar sunkesnė diena –  6 ryto teko ruoštis ir keliauti į oro uostą. Apsišarvavę pilnais buteliais vandens, pasiruošėme atlaikyti sunkumus. Nuskridę į Bankoką jau svajojome apie lovą, tačiau kol susitvarkėme visus vizos reikalus, kol prastovėjome ilgoje eilėje, į viešbutį nusigavome tik vėlai vakare vos pavilkdami kojas. Ši diena mums pranoko visas sunkias keliones traukiniuose ar autobusuose.

Kalkutos oro uoste. Apsimiegoję ir nuvargę

Kitą dieną atsikėlę jautėmės daug geriau, nors apetito dar neturėjome, su nekantrumu lėkėme tyrinėti naujo pasaulio – Pietryčių Azijos! Kadangi atvykome iš nešvariausios valstybės pasaulyje į vieną iš švariausių, pirmą dieną negalėjome patikėti, matydami tokią švarą ir ramybę! O žmonės tokie preciziškai tvarkingi, kad važiuodami metro jautėmes visiški murziai. Supratome, kad čia visai kitas pasaulis ir visiškai nieko bendro su Indija neturi, tad vėl viskas kitaip – kiti vaizdai, kiti kvapai, kiti žmonės. Galima tiesiog eiti pasivaikščioti ir visai nepavargti, niekas nespokso ir nekiša savo paslaugų, čia kultūra labai panaši į vakarietišką (bent jau mums taip pasirodė :)). Žmonės ne tik, kad meta šiukšles į šiukšlių dėžę, bet dar ir rūšiuoja! Jaunimas demonstruoja madas, parkuose žmonės sportuoja, geria kavą ar eina vakare į barą. Pilna prekybos centrų ir visokiausių restoranų, o gatvės maisto prekystaliai švaresni už brangius restoranus Indijoje. 

adsense
Žymantas negali patikėti tokiu dideliu laisvu plotu, skirtu pėstiesiems
Modernus metro, modernus jaunimas
Ledų sezonas atidarytas!

Bankokui paskyrėme tik keletą dienų prieš vykdami į Tailando šiaurinę dalį, todėl nieko per daug neplanavome, norėjome tiesiog paklaidžioti po miestą ir stebėti aplinką. Besivaikštinėdami pirmąją dieną užklydome į Wat Arun šventyklą, garsėjančią mažomis ir spalvingomis porceliano detalėmis. Į vidų neužsukome, nes buvome visai nepasiruošę, mėgavomės šiluma ir atėjome apsirengę tik su maikutėmis bei šortais. Norint patekti į šventyklos vidų, toks aprangos kodas visai netinka. Reikėtų bent nuogas kojas ar pečius prisidengti. Na, bet mums jau užteko šventyklų (kaip iš indų išmokome sakyti tempel) šioje kelionėje, jų Azijoje yra tiek daug! Pradėjome po truputį ragauti tailandietiškus patiekalus, gerti vaisių kokteilius, kurie taip atgaivina karštą dieną. Vaikštai sau ramiai šaligatviu, geri mango kokteilį ir nesuki galvos. Ech, mums čia kaip ramios atostogos!

Wat Arun šventykla
Gurkšnojam šaltą kavą

Beje, į Bankoką atvyksta daugiausia turistų per metus (virš 20 mln) iš visų pasaulio miestų, daugiau už Paryžių ar Londoną. Tuo įsitikinome netrukus, nes jau pirmąją dieną pamatėme 10 kartų daugiau vakariečių nei per visą mūsų kelionę Indijoje ir Nepale kartu sudėjus.

Bankoko dangoraižiai
Khaosan road – populiarioji tūsintojų gatvė

Kitą dieną aplankėme netoli centro esantį parką (Lumphini park). Manėme, kad tiesiog pavaikštinėsime, pasigrožėsime gamta. Pasirodo, pataikėme į festivalį – tiksliau, į Bankoko turizmo atidarymo šventę. Visur buvo gausybė prekystalių ir skanumynų, vyko koncertai, zujo daugybė žmonių. Stebėdami akrobatų pasirodymą, mus netikėtai užkalbino žurnalistai, taigi turėjome galimybę atsidurti tailandietiškoje žiniasklaidoje 😀 Paklausinėję mūsų, kaip mums patinka Tailandas ir šis festivalis, ėjome toliau tyrinėti turizmo šventės.

Stebim pasirodymą
Filmavimo grupė, kuri po to užkalbino ir mus
Kaipgi be maisto šventėje – būtina paragauti!

Nusipirkę naktinio traukinio bilietus, iš Bankoko pajudėjome į Tailando šiaurę – Čiangmajų. Gaila, kad Tailando vizas gavome tik 2 savaitėms, todėl skubam tyrinėti šiaurinę dalį, prieš pajudėdami į Laosą 🙂

Saulėti linkėjimai,

Ugnė ir Žymantas

adsense

Leave a Reply

Your email address will not be published.