Šiaurės Tailandas: kalnai, vabalai ir nuotykiai motoroleriu

Šiaurės Tailandas: kalnai, vabalai ir nuotykiai motoroleriu

Na, jau tapo gan įprasta pradėti mūsų įrašus apie keliavimą traukiniu. Šį kartą jūsų, skaitytojai, nenustebinsime, nes į šiaurinę Tailando dalį riedėjome mūsų minėtuoju transportu per visą naktį. Nors pirkome pigiausią bilietą (važiavome 3 klase), mes buvome nustebę traukinio švara ir tvarka. Gultų neturėjome, gavome sėdimas vietas. Visgi mums nusišypsojo laimė ir vagonas buvo apytuštis, taigi galėjome susirietę šiaip ne taip pamiegoti traukinyje. Taip jau gaunasi, kad nori nenori, pradedi lyginti keliavimo ypatumus šalyse, kurias aplankei. Indijoje mes taipogi rinkomės pigesnę klasę – SL (sleeper class), taigi jokių patogumų tikėtis neturėjome. Tačiau Indijoje labiausiai mus gąsdindavo ne pigi klasė, kuria važiuodavome, o kokie žmonės joje apsilankydavo. Niekad neminėjome, kad kiekvieną kartą keliaudami turėdavome atlaikyti šūsnį elgetautojų, kurie traukiniuose apsilanko po kiekvieno sustojimo. Kai tik pamatydavo mus, vienintelius baltuosius vagone, būdavome elgetautojų taikinyje. Jie nuo mūsų nenueidavo tol, kol neišprašydavo kelių rupijų, o jeigu stengiesi nekreipti į juos dėmesio, pradėdavo tave baksnoti, murmėti – na, suprask – nesispyriok ir duok jiems pinigą. Jau pradėjome galvoti, ar važiuodami traukiniu iš Bankoko į Čiangmajų (Chiang Mai), neteks atlaikyti įvairiausio plauko vaikštinėtojų ir prašytojų! Su džiugesiu galime pranešti, kad išgyventi pavyko, niekas nekibo ir nieko neprašė, taigi kelionė praėjo greičiau ir ramiau, negu tikėjomės iš pat pradžių.

Bangkoko traukinių stotyje
Švaru ir tvarkinga

Atvykome į Čiangmajų 4 valandą ryto, susiradę šalia dirbančią kavinę papusryčiavome ir keliavome į miesto centrą, kuriame turėjome užsisakę kambariuką. Atvykę taip anksti, mūsų kambarys dar buvo neparuoštas, taigi palikome savo dideles kuprines administratorei pasaugoti ir išlėkėme apžiūrėti bundandžio miesto. Čiangmajų kadaise juosė gynybinė siena, menanti Lan Na karalystę, tačiau šiandien belikę tik sienų fragmentai. Miestas yra laikomas šiaurės Tailando centru, taigi nemažai turistų/keliautojų nusprendžia bent porą dienų paskirti Čiangmajui. Centrinė miesto dalis nėra labai didelė, taigi ją galima apeiti pėstute. Slankiojome iš vienos gatvės į kitą, vis užfiksuodami akį džiuginančius vaizdus. Lankytinų vietų nežinojome, tad ėjome, kur akys veda. Džiaugiamės vakare galėdami pamatyti naktinį Čiangmajaus turgų, kuriame naujų kvapų, garsų ir vaizdų yra kiek tik širdis geidžia. Bevaikštinėdami gatvėmis mus patraukė senyva moteris, pardavinėjanti įvairiausio plauko vabalus. Supratome, jog atėjo laikas jų paragauti, taigi sukaupę drąsą nusipirkome visą maišiuką visokių rūšių kepintų ir skrudintų padarų! Susiradę artimiausią barą nusipirkome alaus, pagalvojome, kad vabalai tada labiau primins traškučius 😀 Pradėjome ragauti nuo mažiausių ir nustebome, kad skonis ne toks jau ir blogas. Iš tikrųjų, vabalai primena traškučius, didesni buvo mėsingesni, netgi priminė krevetes. Buvo visai skanu ir linksma – kol Žymantas neparagavo didžiojo tarakono. Sakė, kad jame mėsos panašiai kaip kotlete, tik kiautas labai sunkiai kramtosi. Šiaip ne taip sukramtęs ir nurijęs didįjį vabalą, Žymantui alaus jau nebeužteko padarėlio suvirškinimui, taigi teko dar nusipirkti Coca-Colos.

Palikę dideles kuprines išėjome paklaidžioti po Chiang Mai
Gatvių menas
Naktiniame turguje daug šokančių, muzikuojančių, dainuojančių tailandiečių
Vabalai ir alus (viso maišelyje esančio turinio nesuvalgėme)
Žymanto kąsnelis

Išsinuomavę motorolerį patraukėmė šiauriau – į Pai kaimelį. Šis kaimelis laikomas tikru poilsiautojų ir hipių rojumi, o tuo įsitikinti galėjome vos tik atvažiavę. Kavinukės, grojančios regio muziką, begalė atsipalaidavusių keliautojų, kurių daugiau negu vietinių, karts nuo karto atsirandantys pasiūlymai nusipirkti žolytės – tapo įprasta šio kaimelio kasdienybė. Daug apgyvendinimo namų įsikūrę už Pai, o mes norėdami šiek tiek ramybės, įsikūrėme mediniame namuke. Aplinkui tik medžiai, krūmokšniai, gražus vaizdas į kalnus bei kaimyniniai mediniai namukai.  Poilsiavome sau hamake gulėdami, gerdami vaisių kokteilius ir skaitydami knygas. Visgi atvažiavę prašovėme su apranga. Kadangi nenorėjome imtis savo didžiųjų kuprinių, teko susipakuoti taip, kad visi reikalingi daiktai sutilptų į dvi mažas kuprines. Nepagalvojome, kad Pai vakarais gali būti žymiai vėsiau negu Čiangmajuje, taigi atvykę tik su bliuskutėmis ir šortukais, truputėlį turėjome pašalti vakarais 🙂

Po 5 valandų kelio pasiekėme Pai kaimelį
Naujieji namai..
..ir vaizdas pro langą

Motoroleris yra nuostabus dalykas! Apvažinėjome Pai apylinkes, aplankėme Budos statulą, krioklį (kurį pavadintume kriokliuku, nes sausuoju sezonu mažiau vandens), ieškojome paslaptingai žemėlapyje užžymėtų karštųjų versmių, kurių niekaip nepavyko surasti, o dar ir pasiklysti sugebėjome. Važiavome keliais keliukais ir ratais sukdami, kol atsidūrėme prie ūkininkų daržų. O kokie vaizdai tada atsivėrė! Pasiklysti nėra jau taip blogai 🙂 Beje, važinėjant Tailande lietuviškos vairuotojo teisės netinka,  yra reikalingas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas. Tokio neturėdami, nusprendėme surizikuoti ir vis tiek nuomotis motorolerį. Blogiausiu atveju sumokama bauda (apie 10 eurų), jeigu sustabdytų policija. Ir ką gi jūs manote? Bevažiuodami grąžinti motorolerį Čiangmajuje, mus sustabdė policija! O buvo likęs koks kilometras iki mūsų nuomos punkto! Policininkas, išsiklausinėjęs, iš kur mes esam ir sužinojęs, kad neturim tarptautinio pažymėjimo, liepė važiuoti į policijos nuovadą. Sutrikę, bet nepraradę geros nuotaikos paprašėme policininko mus praleisti, kadangi motorolerį ketiname grąžinti ir niekur nebevažinėti. Nesitikėjome, kad taip lengvai pavyks mums įtikinti pareigūną, bet jis su mumis sutiko ir leido judėti toliau. Valiooo! Už tai, kad išvengėme baudos, nuėjome atšvęsti: nusipirkome šaltos kavos ir red velvet torto gabaliuką 😀 Niam!

Baltoji Budos statula
Pasiklydę Pai apylinkėse
Ūkininkauja
Kelyje atgal į Chiang Mai

Paskutinė mūsų stotelė šiaurės Tailande – Čiangkongas (Chiang Khong). Iš jo planavome vykti į Laosą, taigi apsistojome vienai nakčiai čia. Miestelis labai ramus, šalia esanti Mekongo upė skiria Tailandą ir Laosą. Išėję vakarop pasivaikščioti aplankėme budistinę šventyklą Wat Phra Kaew, pavaikščiojome palei Mekongo upę. Dvi savaitės Tailande skriete praskriejo, o dar taip norėjosi aplankyti pietinę dalį 🙂 Ech, pietūs paliksime kitam kartui, o šįkart kraunamės daiktus ir judam į Pietryčių Azijos gilumą.

Tailandą ir Laosą skirianti Mekongo upė
Šventykla Chiang Khonge prieš saulėlydį buvo įspūdinga
Detalės mums labai priminė vikingus..
Susiruošę keliauti į naują neatrastą valstybę –
– Laosą

One thought on “Šiaurės Tailandas: kalnai, vabalai ir nuotykiai motoroleriu

Leave a Reply

Your email address will not be published.